Įsivaizduokite: esate vietoje, kurioje norint pabendrauti su kaimynu, jums reikia valtimi persikelti į kitą upės krantą. Šilutės krašte tai yra įmanoma – Minijos kaime, kuris dažnai vadinamas Lietuvos Venecija, kuriame pagrindinę gatvę atstoja upė. Šis urbanistinis paminklas ligi šių dienų išliko unikalia vieta, kur skirtingų krantų gyventojai susisiekia tik vandens transportu – tilto čia nėra. Lankytojus iš įvairių Lietuvos kampelių bei užsienio Minijos kaimas traukia ne tik dėl išskirtinio susisiekimo, vokiškos architektūros, bet ir dėl nuostabios gamtos. Taigi mes, Baublių mokyklos-daugiafunkcio centro 1–4 klasių atstovai – Nemuno deltoje. Tai vieta, pasižyminti įvairiausių rūšių paukščių gausa. Jiems čia puikios sąlygos kurtis, tad daug jų čia apsistoja ir peri, o praskrendantys ypač dažnai sustoja čia pailsėti. Smagu plaukiant dairytis pro žiūronus ir stebėti vandens augalus ir gyvūnus. Grįžę atlikome ir namų darbus. Pasinaudoję Google Lens pagalba, išsiaiškinome, kokį paukštį užfiksavo mūsų fotografė – tai didysis baltasis garnys. Manome pastebėję ir paprastąjį jūrinį erelį, betupintį ant nuvirtusio medžio šakos. O koks potyris matyti Ventės ragą iš banguojančio laivo denio!
Daugelį šimtmečių Minijos kaimo gyventojų pagrindinis verslas buvo žvejyba, o į namus kelią rodydavo švyturys. Mūsų komandos drąsuoliai įvijiniais betoniniais laiptais, vedančiais į žibinto patalpą, iš kurios patenkama į apžvalgos aikštelę, pakilo į 18 m. aukščio Uostadvario švyturį, pasigrožėti nuostabiais Rusnės ir Minijos apylinkių vaizdais.
Tiek visko mačius ir patyrus, tikriausiai galima ir laivo kapitono kepurę pasimatuoti. Mūsų potyrių kolekciją papildė ir kelelis link Drevernos. Džiugu, kad geltonasis autobusas ir kantrus vairuotojas ištvėrė, ir mes galėjome pasidžiaugti iš Drevernos mažųjų laivų uosto apžvalgos bokšto vaizdais į Kuršių marias, Kuršių nerijos Pilkąsias arba kitaip vadinamas Mirusias kopas.
Gero vėjo keliant bures naujiems potyriams ir vasaros atostogų atradimams.
Mokytojas Robertas Žeimys
